Gretutinių ir šalutinių produktų savikainos apskaičiavimas
Įvairiose įmonėse dėl gamybos ypatumų vieno bendro gamybos proceso metu pagaminami vadinamieji gretutiniai bei šalutiniai produktai. Šiame straipsnyje aptarsime tokių produktų savikainos apskaičiavimą: kokiais metodais ir būdais tai reikia daryti.
|
Valdas JAGMINAS Auditorius UAB „Pačiolis“
|
Jeigu pagaminamas ne vienas, o daugiau skirtingų pagrindinių produktų, jie tarpusavyje laikomi gretutiniais(t. y. lygiaverčiais) produktais. Pavyzdžiui, mėsos perdirbimo įmonėse apdorojant skerdieną gaunama įvairių rūšių mėsa dėl uždirbamų jos pardavimo pajamų dydžio dažniausiai laikoma gretutiniais produktais, o to paties gamybos proceso metu gaunami kaulai ir įvairūs subproduktai būtų laikomi šalutiniais, nes iš jų gaunama ekonominė nauda būtų gerokai mažesnė.Nuo produktų skirstymo į pagrindinius (tarpusavyje – gretutinius) ir šalutinius priklauso jų savikainos apskaičiavimas. Šalutinių produktų savikainai apskaičiuoti taikomi paprastesni būdai nei kalkuliuojant pagrindinių (gretutinių) produktų savikainą. |
Apskaičiuojant gretutinių produktų savikainą, dažniausiai taikomi šie metodai:
– natūrinių matų;
– pardavimo kainų;
– grynosios realizacinės vertės.
Apskaičiuojant gretutinių produktų savikainą natūrinių matų metodu, gamybos etape padarytos išlaidos paskirstomos pagamintiems produktams proporcingai jų gamybos apimčiai, ją išreiškus vienodais natūriniais mato vienetais (pvz., kilogramais, litrais, vienetais ar pan.). Taip darant kiekvieno produkto mato vienetui priskiriama vienoda gamybos išlaidų suma, t. y. išvedama vienoda kiekvieno gretutinio produkto vieneto savikaina.Šis metodas gali būti taikomas, kai gretutiniai produktai pagal fizinę išraišką yra vienarūšiai, t. y. juos galima išmatuoti tuo pačiu matu: kilogramais, litrais, metrais ar tiesiog gaminių vienetais. Šio metodo taikymas parodytas 1 pavyzdyje.
1 pavyzdys
Per mėnesį gamybos proceso metu pagaminti tam tikri trijų skirtingų gretutinių gaminių: A, B ir C, kiekiai. Bendros jų gamybos išlaidos (žaliavų, darbo užmokesčio ir kitos) sudaro iš viso 10 000 Eur. Pagaminti kiekiai: gaminio A – 450 kg, gaminio B – 250 kg, gaminio C – 300 kg.
Norint apskaičiuoti gaminio vieno kilogramo savikainą, visa proceso metu padarytų gamybos išlaidų suma (10 000 Eur) dalijama iš bendro gaminių kiekio kilogramais (1 000 kg). Taip gaunama vienoda tiek gaminio A, tiek gaminių B ir C vieno kilogramo savikaina – 10 Eur (10 000 € : 1 000 kg).
Pagrindinis natūrinių matų metodo privalumasyra jo taikymo paprastumas. Tačiau šis metodas turi vieną trūkumą: jį galima taikyti tik tada, kai gretutiniai produktai išmatuojami vienodais matais, o tai ne visuomet įmanoma, nes kartais gaminant produktus susidaro skirtingos fizinės išraiškos gretutiniai produktai (pvz., dujos, skysčiai ir pan.). Be to, net ir gaminant tos pačios fizinės išraiškos produktus (pvz., matuotinus vienetais), gali skirtis jų dydžiai, o dėl to juos gaminant bus sunaudojamas skirtingas žaliavų kiekis, todėl šis metodas irgi netiks.
Apskaičiuojant gretutinių produktų savikainą pardavimo kainų metodu, vertinamas produkto „sugebėjimas“ padengti jam pagaminti padarytas išlaidas.Metodo esmė: kuo didesnė produkto pardavimo kaina (iš produkto gaunamos pajamos), tuo didesnė gamybos išlaidų dalis jam priskiriama, ir kuo produkto pardavimo kaina mažesnė – tuo mažesnė išlaidų dalis jam priskiriama. Dėl to, kad skiriasi produktų pardavimo kainos, išvedama skirtinga kiekvieno gretutinio produkto vieneto savikaina. Šio metodo taikymą iliustruoja 2 pavyzdys.
2 pavyzdys
Per mėnesį bendro gamybos proceso metu pagaminti trys gretutiniai produktai (skirtingi kiekiai): A, B ir C. Bendros jų gamybos metu padarytos išlaidos (žaliavų, darbo užmokesčio ir kitos) sudaro 10 000 Eur. Pagaminti kiekiai: gaminio A – 450 vnt., gaminio B – 250 vnt., gaminio C – 300 vnt. Šių produktų pardavimo kainos yra tokios: gaminio A vieneto – 16 Eur, gaminio B vieneto – 26 Eur, gaminio C vieneto – 21 Eur. Taikant tokias kainas gautina bendra pajamų suma pardavus visus šiuos trijų rūšių gaminius yra 20 000 Eur (pardavus gaminį A gautos pajamos – 7 200 € (450 vnt. × 16 €) + pardavus gaminį B gautos pajamos – 6 500 € (250 vnt. × 26 €) + pardavus gaminį C gautos pajamos – 6 300 € (300 vnt. × 21 €)).
Norint apskaičiuoti šių gaminių savikainą, pirmiausia visa gamybos išlaidų suma (10 000 Eur) dalijama iš bendros gautinų pajamų sumos (20 000 Eur). Taip gaunama, kad 0,5 euro gamybos išlaidų tenka vienam eurui pardavimo pajamų (10 000 € išlaidų : 20 000 € pajamų). Gaminio A vieneto savikaina yra 8 Eur (16 Eur pardavimo kaina × 0,5), gaminio B vieneto savikaina yra 13 Eur (26 Eur pardavimo kaina × 0,5), gaminio C vieneto savikaina yra 10,5 Eur (21 Eur pardavimo kaina × 0,5).
Pardavimo kainų metodas yra universalesnis nei natūrinių matų būdas, nes jį galima taikyti ir tada, kai pagaminami skirtingais matais matuojami gretutiniai produktai (tokiais atvejais negalima taikyti natūrinių matų metodo). Tačiau šis metodas taip pat turi trūkumą: jį taikant produkto vienetui priskiriama gamybos išlaidų suma nustatoma pagal produkto pardavimo kainą, todėl pigiai parduodamiems produktams priskiriama atitinkamai mažesnė gamybos išlaidų dalis negu brangiau parduodamiems produktams. Tačiau jeigu kurio nors produkto pardavimo kaina yra maža, tai visai nereiškia, kad jį gaminant padaroma mažiau išlaidų nei gaminant brangesnius produktus. Todėl pardavimo kainų metodo taikymas kartais iškreipia tikrąjį produktų pelningumo vaizdą.
Kartais pagaminti gretutiniai produktai negali būti iš karto parduoti (arba kitaip panaudoti), bet turi būti papildomai apdoroti, pavyzdžiui, kad ir kaip nors ypatingai įpakuoti. arba turi būti pakeisti jų pradiniai parametrai pagal konkretaus užsakovo pageidavimą. Pagamintus gretutinius produktus apdorojant papildomai, daromos ir papildomos išlaidos. Tokiu atveju gretutinių produktų savikainai apskaičiuoti dažniausiai taikomas grynosios realizacinės vertės metodas, kuris yra grindžiamas aptarto pardavimo kainų metodu.
Taikant grynosios realizacinės vertės metodą, pirmiausia apskaičiuojama pagamintų gretutinių produktų grynoji realizacinė vertė, iš produktų pardavimo pajamų atėmus jų papildomo apdorojimo išlaidas. Gauta grynoji realizacinė vertė naudojama paskirstant bendro gamybos proceso išlaidas gretutiniams produktams: kurie buvo papildomai apdoroti ir kuriems tokio apdorojimo nereikėjo. Šio metodo taikymas iliustruojamas 3 pavyzdžiu.
3 pavyzdys
Per mėnesį bendro gamybos proceso metu pagaminti gretutiniai produktai: A ir B. Bendros jų gamybos metu padarytos išlaidos (žaliavų, darbo užmokesčio ir kitos) sudaro 3 000 Eur. Pagaminti kiekiai: gaminio A – 400 vnt., gaminio B – 600 vnt. Produktų pardavimo kainos: produkto A vieneto – 20 Eur, produkto B vieneto – 10 Eur. Planuojama pajamų suma pardavus bendrą šių gaminių kiekį – 14 000 Eur (gaminio A pajamos – 8 000 Eur (400 vnt. × 20 €) + gaminio B pajamos – 6 000 Eur (600 vnt. × 10 €)). Gaminys A (visas jo kiekis) prieš jį parduodant buvo papildomai apdorojamas ir atliekant šią procedūrą buvo padaryta 2 000 Eur papildomų išlaidų.
Norint apskaičiuoti gretutinių gaminių savikainą, pirmiausia turi būti apskaičiuota gaminio A grynoji realizacinė vertė, kuri yra 6 000 Eur (8 000 € (pardavimo pajamos) – 2 000 € (papildomo apdorojimo išlaidos). Taigi, gaminio A vieneto grynoji realizacinė vertė – 15 Eur (6 000 € : 400 vnt.).
Toliau visa bendros gamybos išlaidų suma (3 000 Eur) dalijama iš abiejų gaminių grynosios realizacinės vertės bendros sumos – 12 000 Eur (14 000 Eur (visos abiejų gaminių pajamos) – 2 000 Eur (papildomo apdorojimo išlaidos). Vienam realizacinės vertės eurui tenka 0,25 euro gamybos išlaidų (3 000 Eur išlaidų : 12 000 Eur pajamų). Todėl gaminio A vienetui teks 3,75 Eur išlaidų(15 € grynoji realizacinė vertė × 0,25 €), o gaminio B vienetui – 2,5 Eur išlaidų(10 Eur pajamos × 0,25 €). Kadangi gaminys A dar buvo papildomai apdorotas ir visam 400 vnt. kiekiui buvo skirta 2 000 Eur gamybos išlaidų (5 Eur išlaidų teko vienam vienetui), šias išlaidas taip pat reikia įskaičiuoti į gaminio A savikainą. Galutinė gaminio A vieneto savikaina bus 8,75 Eur (3,75 € + 5 Eur).
Įmonėse, be pagrindinių (gretutinių) produktų, dažnai pagaminami ir šalutiniai produktai. Jų savikainą taip pat reikia apskaičiuoti. Gali būti taikomi du šalutinių produktų savikainos apskaičiavimo būdai:
– šiems produktams priskiriant tam tikrą gamybos išlaidų dalį arba;
– šiems produktams nepriskiriant jokių padarytų išlaidų.
Jeigu šalutiniams produktams nusprendžiama priskirti gamybos proceso metu padarytų išlaidų dalį, tai jų savikaina nustatoma pagal tų produktų galimo pardavimo kainas arba galimą jų atstatomąją vertę. Jeigu šalutinių produktų pardavimo rinka yra stabili ir nusistovėjusios jų pardavimo kainos, tokie produktai jomis ir yra įkainojami. Tuomet šalutiniams produktams priskiriamos gamybos išlaidos, atitinkančios šių produktų pardavimo kainų dydį. Tarkime, pagaminto šalutinio produkto C vieneto pardavimo kaina yra 3 Eur. Tuomet būtent 3 Eur gamybos proceso metu padarytų išlaidų bus priskirta šio produkto savikainai. Taip įkainojant, šalutinių produktų savikaina prilygsta jų pardavimo kainai. Šio būdo taikymas parodytas 4 pavyzdyje.
4 pavyzdys
Per mėnesį bendro gamybos proceso metu pagaminti du pagrindiniai produktai: A ir B, bei šalutinis produktas C. Bendros jų gamybos metu padarytos išlaidos (žaliavų, darbo užmokesčio ir kitos) sudaro 10 000 Eur. Šalutinio produkto pagaminta 200 vnt. ir jo vieneto pardavimo kaina – 1,5 Eur. Taigi, bendra gautina pajamų suma pardavus šalutinį produktą C yra 300 Eur. Ši suma tampa aptariamo šalutinio produkto savikaina. Vadinasi, produkto C vieneto savikaina yra 1,5 Eur. Tada visa 300 Eur išlaidų suma atimama iš bendros padarytų gamybos išlaidų sumos – 10 000 Eur ir likę 9 700 Eur tenka pagrindinių produktų – A ir B – savikainai.
Toks šalutinių produktų savikainos apskaičiavimas paremtas prielaida, kad įmonė orientuojasi į pagrindinių produktų gamybą ir pardavimus, bet ne į šalutinius produktus. Šie produktai gaunami, gaminant pagrindinius produktus, kaip neišvengiamas teigiamas ekonominis efektas ir į jų pardavimo pajamas žiūrima tiesiog kaip į dalies gamybos proceso metu padarytų išlaidų kompensavimą. Kuomet šalutiniai produktai neparduodami kitiems ūkio subjektams, o sunaudojami įmonės vidinėms reikmėms (pvz., gaminant kitus produktus), jie įkainojami atstatomąja verte, t. y. ta suma, kurią įmonė turi išleisti, jeigu pirktų tokius produktus iš kitur. Ta pačia suma irgi sumažėja išlaidų dalis, tenkanti kartu pagamintiems pagrindiniams produktams.
Jeigušalutinių produktų pardavimo tikimybė yra pernelyg maža, o savo vidinėms reikmėms įmonė šių produktų nenaudoja, gamybos proceso metu padarytos išlaidos šalutiniams produktams apskritai nepriskiriamos. Tokiu atveju šalutinių produktų savikaina prilyginama nuliui.
Tiek pagrindinių (gretutinių) bei šalutinių produktų nustatymas, tiek ir jų savikainos apskaičiavimo būdo parinkimas priklauso nuo konkrečios įmonės veiklos pobūdžio, jo specifikos, gaminamų produktų plėtros ir įvairių kitų priežasčių. Taigi, visi šie klausimai kiekvienoje įmonėje sprendžiami kažkiek savitai.
Šaltinis savaitraštis „Buhalterija“
Norėdami užsiprenumeruoti savaitraštį „Buhalterija“. Spauskite ČIA