UAB „Pačiolis“ specialistų konsultacijos.

Vienas įmonės darbuotojas neatostogavo daugiau nei penkerius metus. Tą lėmė įvairios priežastys: vasaros laikotarpiu vadovas nenorėjo išleisti darbuotojo atostogauti, nes būdavo daug užsakymų, nebūdavo, kas jį pavaduoja, ir pan. Vadovas buvo pažadėjęs, kad darbuotojui išsaugos visas sukauptas atostogas, tačiau netikėtai pats rimtai susirgo ir, tikėtina, ateityje išeis iš darbo. Vadovas, jausdamas įsipareigojimą darbuotojui dėl pažado išsaugoti visas sukauptas kasmetines atostogas, norėtų tinkamai tai įforminti. Kaip būtų galima tai padaryti?

Pirmiausia pastebėsime, kad darbuotojams kasmetinės atostogos turi būti suteikiamos kasmet, siekiant pailsėti ir darbingumui susigrąžinti. Situacija, kad darbuotojui daugiau nei penkerius metus nebuvo suteiktos kasmetinės atostogos, nėra gera. Įprastai tai neturėtų būti toleruojama.

Kalbėdami apie tai, kaip įmonei reikėtų elgtis, kad darbuotojui būtų užtikrinta teisė pasinaudoti visomis sukauptomis atostogos ar gauti kompensaciją už jas nutraukiant darbo santykius, manytina, turite omenyje Darbo kodekso (DK) 127 str. 5 dalies nuostatą. Joje aptariama, kad darbuotojas praranda teisę į nepanaudotas atostogas praėjus trejiems metams nuo kalendorinių metų, kuriais buvo įgyta teisė į visos trukmės kasmetines atostogas, pabaigos, išskyrus atvejus, kai darbuotojas faktiškai negalėjo jomis pasinaudoti.

Vertinant minėtą DK nuostatą, manytume, reikėtų pagrįsti, kad darbuotojas minimu laikotarpiu negalėjo pasinaudoti kasmetinėmis atostogomis dėl darbdavio veiksmų. Pavyzdžiui, įmonės vadovas ir darbuotojas galėtų pasirašyti susitarimą, kuriame būtų išvardijamos priežastys, lėmusios atostogų nesuteikimą penkerius metus, ir darbdavys patvirtintų, kad tokio susitarimo pasirašymo dieną darbuotojui turi būti išsaugomos visos jo sukauptos kasmetinės atostogos. Žinoma, tokiame susitarime reikėtų nurodyti, kiek kasmetinių atostogų dienų darbuotojas yra sukaupęs.

Įmonės sandėlyje liko nepaklausių prekių (drabužių), kai kurie iš jų su defektais. Įmonė nori juos nukainoti iki savikainos ar net iki mažesnės sumos ir parduoti. Kokios atsiras mokestinės pasekmės, jeigu įmonė parduos šias prekes už jų savikainą ar net mažesnę kainą?

 Pagal 9-ojo verslo apskaitos standarto nuostatas, atsargų savikaina ataskaitinio laikotarpio pabaigoje gali būti didesnė už jų grynąją galimo realizavimo vertę, jeigu atsargos buvo sugadintos, visiškai arba iš dalies paseno, jų pardavimo kaina nukrito ar išaugo įvertintos gamybos baigimo arba pardavimo išlaidos. Balanse atsargos turi būti įvertintos jų grynąja galimo realizavimo verte, jeigu ši tapo mažesnė už įsigijimo savikainą. Šis reikalavimas taikomas tiek sudarant metines finansines ataskaitas, tiek ir tarpines ataskaitas. Atsargų nukainojimas iki grynosios galimo realizavimo vertės atliekamas tam, kad turto balansinė vertė neviršytų sumos, kurią tikimasi gauti pardavus arba sunaudojus šį turtą įprastinio įmonės veiklos ciklo metu. Grynoji galimo realizavimo vertė pripažįstama atsižvelgiant į numatomą tų atsargų realizavimo būdą. Nepaklausių prekių realizavimo vertė gali būti nustatoma atsižvelgiant į jau įvykdytų jų išpardavimo operacijų metu susiformavusią kainą, iš kurios dar reikia atimti komisinius tarpininkams ir kitas pardavimo išlaidas. Nukainojant prekes, pripažįstamos atsargų vertės sumažėjimo sąnaudos.

Pelno mokesčio įstatymo 31 straipsnis nustato, kad neleidžiami atskaitymai yra sąnaudos, patirtos dėl turto ir įsipareigojimų, išskyrus sąnaudas dėl išvestinių finansinių priemonių, įsigytų rizikai drausti, perkainojimo, atlikto teisės aktų nustatyta tvarka. Vadinasi, apskaičiuojant pelno mokestį, apskaitoje pripažintos atsargų vertės sumažėjimo sąnaudos pripažįstamos neleidžiamais atskaitymais.

Pelno mokesčio įstatymo 17 straipsnis nustato, kad leidžiamais atskaitymais laikomos visos faktiškai patirtos įprastinės tokiai veiklai vieneto sąnaudos, būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti. Sąnaudomis, priskiriamomis leidžiamiems atskaitymams, laikoma parduotų prekių įsigijimo kaina. 

Pelno mokesčio įstatymo 40 straipsnis nustato, kad vienetai, Pelno mokesčio įstatymo nustatyta tvarka apskaičiuodami apmokestinamąjį pelną, pajamomis iš bet kokio sandorio arba bet kokios ūkinės operacijos turi pripažinti sumą, atitinkančią tokio sandorio arba tokios ūkinės operacijos tikrąją rinkos kainą, o leidžiamais atskaitymais arba ribojamų dydžių leidžiamais atskaitymais turi pripažinti bet kokio sandorio arba bet kokios ūkinės operacijos sąnaudų sumą, atitinkančią tokio sandorio arba tokios ūkinės operacijos tikrąją rinkos kainą.

Vadinasi, jeigu įmonė parduoda savo prekes už rinkos kainą, t. y. kainą, kurią sutinka mokėti pirkėjai (šiuo atveju rinkos kaina gali būti mažesnė nei prekių įsigijimo savikaina), tada, apskaičiuojant pelno mokestį, šių prekių įsigijimo vertė bus laikoma leidžiamais atskaitymais.

Tiesa, atkreiptinas dėmesys: jeigu įmonė 2023 metais atliks atsargų nuvertėjimą, o atsargas parduos tik 2024 metais, tada, apskaičiuojant pelno mokestį, 2023 metais pripažintos atsargų vertės sumažėjimo sąnaudos bus laikomos neleidžiamais atskaitymais, o 2024 metais, pardavus prekes, jų įsigijimo vertė (iki nukainojimo) bus pripažįstama leidžiamais atskaitymais.

Įmonės akcijos padalintos dviem akcininkams po lygiai. Dėl tarpusavio nesutarimų jau antrus metus visuotinis akcininkų susirinkimas nepatvirtino finansinių ataskaitų. Nepatvirtintos ataskaitos nepateiktos ir Juridinių asmenų registrui. Kas dėl to gresia įmonei ir kaip jos vadovas turėtų elgtis?

Metinių finansinių ataskaitų rinkinio patvirtinimas yra išimtinė visuotinio akcininkų susirinkimo teisė. Joks kitas įmonės valdymo organas negali to atlikti. Įmonės vadovo teisė ir pareiga – užtikrinti, kad metinės finansinės ataskaitos būtų parengtos tinkamai ir laiku, sukviesti visuotinį akcininkų susirinkimą, kad pastarasis patvirtintų metines finansines ataskaitas. Tai įvertinus, rekomenduotina, kad įmonės vadovas, šaukdamas eilinį visuotinį akcininkų susirinkimą, aiškiai akcininkams nurodytų, kad vienas iš darbotvarkės klausimų – metinės finansinės ataskaitos tvirtinimas ir prie pranešimo apie šaukiamą akcininkų susirinkimą akcininkams pateiktų ir finansinių ataskaitų rinkinio projektą.

Kadangi Juridinių asmenų registrui gali būti teikiamas tik patvirtintas finansinių ataskaitų rinkinys, jo nepatvirtinimas reiškia, kad įmonė negalės pateikti tokio rinkinio.

Aptariant galimas pasekmes, paminėtina, kad pagal Administracinių nusižengimų kodekso 223 str. 2 dalį, įmonės vadovui, nepateikusiam finansinių ataskaitų Registrų centrui, gali būti skiriama bauda nuo 200 iki 3000 eurų. Be to, pažymėtina, kad Registrų centras, teikdamas informaciją apie tokią įmonę, ataskaitose nurodo paskutinės finansinės ataskaitos pateikimo laikotarpį, todėl potencialūs partneriai, rinkdamiesi informaciją apie įmonę, gali susidaryti įspūdį, kad įmonė nėra veikianti ar veikianti netinkamai, nes nepateikia pastarųjų kelerių metų finansinių ataskaitų. Maža to, Registrų centras, įvertinęs, kad įmonė už kelerius pastaruosius metus nėra įvykdžiusi savo pareigos teikti atskaitomybę, gali inicijuoti tokiai įmonei likvidavimo procedūras.

Jeigu visuotinis akcininkų susirinkimas ir vėl nepriims sprendimo dėl metinių finansinių ataskaitų rinkinio patvirtinimo, visuotinio akcininkų susirinkimo protokole rekomenduotina užfiksuoti, kad įmonės vadovas akcininkams pateikė atskaitomybės projektą, kad akcininkams jis buvo pateiktas prieš visuotinį susirinkimą, tačiau akcininkai jos nepatvirtino.

Įstatymas reikalauja, kad darbdavys kiekvieną mėnesį įteiktų darbuotojui atsiskaitymo lapelį, kuriame būtų nurodytas jo gaunamas darbo užmokestis. Kuriuo metu darbdavys turėtų darbuotojui įteikti tokį lapelį, jeigu darbo užmokestį įmonė išmoka du kartus per mėnesį, tačiau nėra nustatyta konkrečių datų, kada atlyginimas išmokamas?

Darbo kodekso 148 straipsnyje įtvirtinta, kad darbdavys ne rečiau kaip kartą per mėnesį raštu ar elektroniniu būdu privalo darbuotojui pateikti informaciją apie jam apskaičiuotas, išmokėtas ir išskaičiuotas sumas ir apie dirbto darbo laiko trukmę, atskirai nurodydamas viršvalandinių darbų trukmę. Įstatymas nustato keletą šiuo klausimu reikšmingų dalykų: informacija turi būti teikiama raštu ar elektroniniu būdu; tokia informacija turėtų būti pateikta bent vieną kartą per mėnesį; darbuotojui turi būti nurodomas atlyginimas už darbą ir išskaičiuoti mokesčiai; darbuotojo dirbtas laikas, išskiriant jo dirbtus viršvalandžius. Kada konkrečiai turi būti pateikiama darbuotojui tokio pobūdžio informacija, įstatymas nenustato.

Įvertinus aptartas įstatymo nuostatas, manytina, kad nurodytą informaciją darbdavys darbuotojui turi pateikti arba šalių sutartu terminu (pvz., tai aptarus darbo sutartyje), arba įmonės vidaus dokumentuose nustatytu terminu (pvz., vidaus darbo tvarkos taisyklėse, darbo apmokėjimo sistemoje, atskirame įsakyme ar pan.). Be to, darbdavys turi teisę pasirinkti, kaip apibrėžti tokį terminą: nurodant konkrečias dienas (pvz., 5–8 mėnesio kalendorinėmis dienomis; per 10 darbo dienų, pasibaigus mėnesiui, už kurį apskaičiuojamas darbo užmokestis), ar nurodant tam tikras aplinkybes (pvz., apskaičiavus ir darbuotojui išmokėjus visą priklausantį darbo užmokestį).