Pačiolis

 
El. parduotuvė


 

 
Kiekvienai buhalterijai – savaitraštis „Buhalterija“!

Savaitraštyje „Buhalterija: apskaitos ir mokesčių apžvalga“ nuolatos išsamiai aptariami ir išnagrinėjami visi svarbiausi buhalterių atliekami darbai vedant apskaitą bei apskaičiuojant mokesčius. Apžvelgiami visi su šiais darbais susiję pasikeitimai bei pateikiami praktiniai patarimai buhalteriams – ką, kada ir kaip geriau daryti, kad būtų išvengta klaidų. Norint šią informaciją žinoti, rekomenduojame savaitraštį užsiprenumeruoti. Plačiau apie savaitraštį – spauskite ČIA



BUHALTERINĖS APSKAITOS REFORMA
 
– rimtas išbandymas apskaitos darbuotojams. 
KĄ DABAR DARYTI? 




Auditorius, doc. dr. Gediminas KALČINSKAS
   Du dešimtmečius negrabiai ir dažniausiai nemokšiškai lopytas LR buhalterinės apskaitos įstatymas įgijo „naują kūną“ – 2021 m. lapkričio 23 d., lygiai trejus metus pavadalojus valdžios koridoriais jo projektą, priimtas LR buhalterinės apskaitos įstatymo pakeitimo įstatymas, kuriuo nuo 2022 m. gegužės 1 d. įsigalioja naujas Lietuvos Respublikos finansinės apskaitos įstatymas.

  Kol kas šalies verslo padangėje santykinai ramu. Tai suprantama, nes buhalteriai užsiėmę kasmetiniais neatidėliotinais darbais – finansine atskaitomybe ir mokesčių deklaravimu. Kita vertus, laiko naujovėms įgyvendinti – ne per daugiausia: juk kartu su LR finansinės apskaitos įstatymu priimti LR įmonių atskaitomybės ir LR įmonių grupių atskaitomybės bei nemažai su jais susijusių kitų įstatymų galios rengiant ataskaitas jau už 2022 metus. Nekalbant apie daugybę poįstatyminių norminių aktų, kurių dar nėra ir apie kurių turinius įmonės kol kas gali tik įtarti, tačiau jie darys didelę įtaką kiekvienos įmonės veiklai.

  Ši aplinkybė, tiesą sakant, glumina. Net pasirenkant sutrumpintą ar nesutrumpintą metinių finansinių ataskaitų rinkinių variantą, juos galima keisti tik po to, kai du iš trijų kontrolinių rodiklių dvejus metus iš eilės pakeičia reikšmes. Aiškinti, kad „buhalterinėje apskaitoje nieko ypatingai nepasikeitė“, – neišmintinga. Jeigu tikrai nepasikeitė, tai akivaizdu, kad ir keisti tų įstatymų nė nereikėjo. Visas šis erzelis tokiu atveju vargu ar gali būti pateisinamas. Tiesą sakant, gal iš tiesų vertėjo apsiriboti atskaitomybę reglamentuojančiais teisės aktais, nes įsigilinus finansinė apskaita ir yra žymiai daugiau atskaitomybė (t. y. ataskaitų rengimo priemonė) nei apskaita. Jokio paradokso čia nėra – finansinės buhalterinės apskaitos norminimas pasauliniu mastu pradėtas vykdyti nuo XX amžiaus pradžios, ypač nuo vidurio – sunkių pokario metų. Šis reiškinys radosi kaip priemonė siekiant sunorminti ir jeigu ne unifikuoti, tai bent šiek tiek standartizuoti įvairiose šalyse taikomus skirtingus finansinės atskaitomybės modelius pasauliniu mastu. Šito reikėjo, kad iš Antrojo pasaulinio karo metais potencialūs praturtėjusių šalių investuotojai galėtų kontroliuoti savo turtą, investuotą į kitas valstybes. Apie jokias buhalterinės apskaitos vingrybes niekas nė nekalbėjo, tarptautiniu mastu nešneka ir dabar. Todėl, ko gero, ir mūsuose tiek, kiek reikėjo patikslinti kokius nors finansinės atskaitomybės aspektus, tai galima ir reikėjo daryti Verslo apskaitos standartuose, kurie nuo šiol pagaliau teisingai įvardijami kaip Lietuvos finansinės atskaitomybės (kaip ir Tarptautiniai atskaitomybės) standartai. Beje, nemenkinant didelio šių standartų kūrėjų indėlio, tenka pripažinti, kad taisytinų ir tobulintinų dalykų dar yra.

Vis dėlto tikrai negalima sakyti, kad dabartinė buhalterinės apskaitos ir atskaitomybės reforma yra nieko vertaji daro ir darys reikšmingą įtaką šių procesų organizavimui ir apskritai įmonių vadovavimo procesams.

 Kaip mus vadinti?

Šis klausimas ne tik neatsiejamas, bet tiesiogiai išplaukia iš aptariamų įstatymų pakeitimo. Be to, jis tikrai nėra bergždžias: nekalbant apie kiekvieną reiškinį, juolab jo keitimą, pirmiausia reikia sutarti, koks yra šių veikų objektas. Apskritai kalbant, svarbiausio Buhalterinės apskaitos įstatymo pakeitimo įstatyme žodžio „buhalterinė“ pakeitimas sąvoka „finansinė“ daugeliu prasmių yra pagrįstas, jeigu, kaip minėjome, apskritai pripažintume pagrįstu buhalterinės apskaitos reglamentavimą įstatymų lygmeniu. Neargumentuosime šio pakeitimo stačiai vaikiškais „žodis buhalteris pasenęs, todėl jį reikia keisti į finansininką“. Šitokius argumentus gali vartoti tik nesuvokiantys šio termino virsmo per pastaruosius dešimtmečius. Žodžiai apskritai nelabai sensta sintaksiškai, žymiai dažniau keičiasi jų semantinės prasmės, pavyzdžiui, sudėtingomis programomis buhalterinę apskaitą tvarkančių specialistų, kaip ir programuotojų, visiškai netrikdo sąvoka Didžiosios knygos sąskaitos, nors jokia „knyga“ ten seniai nė nekvepia. Taip nutiko ir šiuo atveju: „buhalterio“ profesija archajiška tapo ne dėl „nevykusio“ žodžio, bet dėl to, kad ši profesija sovietmečiu dėl jos paprastumo, netgi prastumo, iš esmės tapo visuotinės pašaipos objektu. Juk šios profesijos atstovai ir universitetuose būdavo rengiami per įmanomai trumpiausią laiką – vos ketverius metus. Štai kodėl pirmaisiais nepriklausomybės ir laisvosios rinkos santykių įtvirtinimo metais Lietuvoje nemažai šios srities specialistų visiškai nepagrįstai ėmė save vadinti „finansininkais“ (kai kurie dargi „finansistais“). Nors finansininkų veiklos sritis kitokia ir gerokai siauresnė nei buhalterių. Nepaisant to, kai kurie be jokio pagrindo šitaip elgiasi iki šiol, nė nesusimąstydami, kad finansinę apskaitą veda ne kažin kokie finansininkai,dažnai nė neišmanantys dvejybinio įrašo esmės, bet finansinės buhalterinės apskaitos specialistai. Gyvenimas dabar jau viską sustatė į savo vietas: buhalteriai jau seniai tapo ne tik neatsiejamais kiekvienos verslo (ir ne tik verslo!) įmonės veikėjais, bet ir apskritai vienais labiausiai gerbiamų visuomenės narių. Būtent jų sąskaita, beje, ne visuomet sąžiningai tarpsta kai kurie vargo verslininkai: užtenka prisiminti peripetijas buhalterius bandant suskirstyti į profesionalus ir mėgėjus, taip sudarant galimybes kai kam iš to gerai uždirbti. Gerai, kad toji nesąmonė panaikinta.

Keičiant įstatymo pavadinimą iš buhalterinės į finansinės apskaitos, matyt, buvo vadovaujamasi kitais prasminiais sumetimais. Mat buhalterinė apskaita apima dvi iš esmės savarankiškas ir visiškai skirtingas šio fenomeno sritis: finansinę ir menedžmento (kitaip – vadybos ir kaštų) buhalterinę apskaitą. Pastarosios jokioje pasaulio šalyje niekas nė nemano norminti kokiais nors teisės aktais, juolab įstatymais. Pirmiausia todėl, kad šito dėl verslų įvairovės paprasčiausiai būtų neįmanoma padaryti, nes tai – konkretiems vadybos sprendimams priimti skirta informacinė sistema. Kita vertus, pakankamai aukštą išsivystymo lygį pasiekusiose šalyse menedžmento buhalterinė apskaita pati savaime be kokio nors išorinio įsikišimo  laisvojoje rinkoje augančios konkurencijos sąlygomis tampa neatsiejama kiekvieno verslo sudėtine dalimi. Tik laiko klausimas, kada tai įvyks ir pas mus. Ir tik nuo pačių apskaitos darbuotojų noro ir pastangų priklauso, ar jie neliks „už borto“. Todėl jau ir „senajame“, iki šių metų balandžio 30 d. dar galiosiančiame LR buhalterinės apskaitos įstatyme vadybos ir kaštų buhalterinė apskaita, tiesa, ją klaidinančiai įvardijus valdymo (vidaus), šio įstatymo 8 straipsnyje irgi tebuvo reglamentuota vos vienu sakiniu: „valdymo (vidaus) apskaitą ūkio subjektai pasirenka savarankiškai“.

Aptarę, ko naujajame įstatyme nėra, priartėjome prie bene svarbiausių LR finansinės apskaitos įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatų, susijusių su atsakomybės šioje reikšmingoje srityje pasiskirstymu įmonės vadybos aparatuose. Tiesą sakant, visa dabartinė buhalterinės apskaitos reforma ir nukreipta tikrai ne į apskaitos metodinius klausimus, bet į jos ir atskaitomybės organizavimo bei tvarkymo pakeitimus. Be abejo, svarbiausias klausimas – kaip racionaliai paskirstyti atsakomybę tarp įmonės vadovo ir apskaitą tvarkančio asmens (iki gegužės 1 dienos – įmonės vyriausiojo buhalterio). Tai nėra paprasti dalykai, todėl jiems reikia pradėti rengtis jau dabar. Nevalia pamiršti, kad visi organizavimo (t. y. nustatymo, kas, ką ir kada privalo padaryti) dalykai būna sudėtingiausi, nes jie neišvengiamai siejasi ne tik su dalykiniais, bet ir su psichologiniais ir apskritai žmonių bendradarbiavimo klausimais, kurie dažniausiai nesprendžiami paskelbiant kokį nors parėdymą.

Tai ypatingos svarbos klausimas, nes – nereikia nė kokių nors teisės aktų pakeitimų – ir be jų šioje srityje kiekvienoje įmonėje randasi daug įvairaus dydžio ir sudėtingumo prieštaravimų: tarp valstybės ir įmonės interesų, tarp įmonės (taip pat ir jos savininkų) ir įmonės vadovo, tarp įmonės vadybininkų ir įmonės vadovo, tarp įmonės interesų ir apskaitą tvarkančio asmens (vyriausiojo buhalterio ar kito), pagaliau šiame straipsnyje mums svarbiausių prieštaravimų tarp įmonės vadovų, vadybininkų ir apskaitą tvarkančio asmens (vyriausiojo buhalterio ar kito). Siekiant išvengti šių prieštaravimų virsmo į antagonistinius, išvardytais ir visais kitais (versluose jų gali būti ir pasitaiko daugiau) atvejais svarbiausia tiksliai apibrėžti, kas yra kas, taip pat nustatyti kiekvieno verslo dalyvio pareigas, įgaliojimus ir teises.

Nemažai kolegų sunerimo dėl to, kad visuose teisės aktuose panaikinama buhalterio (vyriausiojo buhalterio) sąvoka. Pačiame Finansinės apskaitos įstatyme ji keičiama į sąvoką „apskaitą tvarkantis asmuo“, o įstatymo priedo 2-ajame straipsnyje pažymėta, kad „kituose teisės aktuose <...> vartojama sąvoka „vyriausiasis buhalteris (buhalteris)“ atitinka šiame įstatyme vartojamą sąvoką „apskaitą tvarkantis asmuo“. Kai kas net ėmė abejoti, ar apskritai išliks buhalterio profesija ir buhalterijos. Šitokie nuogąstavimai suprantami, tačiau jie nepagrįsti. Vaizdžiai tariant, šitokiu atveju „dideli obuoliai painiojami su saldžiarūgščiais“. Reikia pripažinti, kad LR finansinės apskaitos įstatymas apskritai ne tik šiuo atveju, bet ir daugeliu kitų nukreiptas ne tiek į naujų nuostatų įgyvendinimą, kiek į jo pritaikymą prie jau nusistovėjusios apskaitos vedimo ir atskaitomybės parengimo praktikos. Taip ir šiuo atveju: vadinti buhalteriais visus apskaitą tvarkančius subjektus jau senokai nebetiko. Pirmiausia visą laiką buvo įmonių (individualios ar ūkinės bendrijos), kuriose šiuos darbus galėjo atlikti nebūtinai buhalteriai, bet įmonių savininkai ar bendrijų nariai. Pagal naują tvarką šias funkcijas galės vykdyti ir patys vadovai visose verslo įmonėse. Nekalbant jau apie tai, kad labai dažnai apskaitos paslaugas netgi ne darbo, bet civilinių santykių pagrindais atlieka paslaugas teikiančios įmonės. Kaipgi jas galima būtų įvardyti „buhalteriais“!?

Suprantama, visa tai nereiškia, kad įmonėse nebeliks buhalterinės apskaitos specialistų ar apskritai išnyks šios srities profesionalai. Daugeliu atvejų įmonių vadovai, kurie Finansinės apskaitos įstatymo 13 str. 1 dalies 1-ajame punkte įpareigojami „parinkti apskaitą tvarkantį asmenį“, tokiu pareigūnu ir pasirinks buhalterius – specialų išsilavinimą ir reikiamų įgūdžių turinčius asmenis. Ir dabar nereti atvejai, kai įmonę įsteigę, bet ne kažin ką apskaitoje ir mokesčiuose išmanantys verslininkai patys imasi tvarkyti šiuos sudėtingus barus. Dažniausiai tai daro neilgai, nes įsitikina savo sugebėjimų ribotumu arba jiems tai įrodo tikrintojai.

 Nauji įmonių vadovų ir apskaitą tvarkančių asmenų darbai ir atsakomybė

Įsigaliojus naujiems buhalterinės apskaitos ir atskaitomybės bei su jais susijusiems norminiams aktams ir įstatymams, bene didžiausi pasikeitimai laukia apskaitą tvarkančiais asmenimis „perkrikštytų“ buhalterių ir įmonių vadovų. Jie susiję bent su dviem reikšmingais aspektais. Pirma, gerokai padidėja veiklos apimtys šiose svarbiose ir sudėtingose srityse: jau atsiskaitant už 2022 metus, metiniame pranešime reikalaujama pateikti daugiau informacijos, be to, šis reikalavimas nukreiptas būtent į vadovus: informacija, susijusi su klimato kaita, nefinansiniai duomenys apie korupcijos prevenciją, kovą su kyšininkavimu ir kt. Įvertinus tai, kad suformuluoti griežtesni reikalavimai finansinėms ataskaitoms ir žadama suteikti daugiau įgaliojimų finansinių ataskaitų kokybės stebėsenai, finansinių ataskaitų rengėjų laukia ne pyragai.

Tačiau labiausiai darbų padaugės dar ir dėl to, kad kai kurie dalykai, kuriuos anksčiau vienaip ar kitaip reglamentavo valdžios institucijos, perduoti įmonių vadovams. Įmonėms pačioms reikia reglamentuoti visą inventorizacijos atlikimo tvarką, grynųjų pinigų operacijas, apskaitos dokumentų surašymą, numatant atvejus, kada juos visgi būtų prasminga kam nors pasirašyti, klaidų taisymą dokumentuose, registruose ir kitus kasdienius klausimus. Tačiau tai, kas skirta vadovui patvirtinti, dažniausiai tampa buhalterio galvos skausmu.

Apskritai kalbant, gali susidaryti įspūdis, kad kelerius metus įvairiais būdais bandžiusi „sutvarkyti“ buhalterinę apskaitą, valdžia nuleido rankas – paaiškėjo, kad jai šis darbas tiesiog buvo nepakeliamas. Suprantama, jis išties labai sudėtingas, nes šioje srityje susikerta daugybė interesų, o valstybė ilgus metus bent kiek rimčiau problemos nesprendė. Prisižaista iki to, kad net Lietuvos profesijų klasifikatoriuje apskaitos srities specialistai įvardyti tikrąja šių žodžių prasme „bet kaip“, tiesiog nesuvokiama makalyne. Žodžiu, tenka pripažinti, kad aptariamoje srityje valdžia bando įgyvendinti tokiais atvejais istorijoje ne kartą patikrintą gudravimo metodą: atsakomybę perkrauti nuo ligotos galvos ant sveikos.

Kai kurie reikalavimai ne nauji jie buvo numatyti ir iki 2022 m. balandžio 30 d. galiojančiame LR buhalterinės apskaitos įstatyme, nors darbų akivaizdžiai padaugėja, nes, kaip minėta, nemažai procedūrų valdžia įpareigoja reglamentuoti pačias įmones. Šių priemonių visuma įvardyta bendru įpareigojimu nustatyti vidaus kontrolės priemones ir užtikrinti tinkamą jų įgyvendinimą. Įmonių vadovams šioje srityje pavojingiausia tai, kad įvairūs tikrintojai tokį abstraktų reikalavimą galės traktuoti taip plačiai, kaip tik panorės. Juolab kad valdžiai šių sričių daugeliu atvejų apskritai nereglamentuojant, visa atsakomybė tenka vadovui. Tiesa, Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir jos įgaliotos institucijos įpareigotos parengti svarbiausių barų realizavimo rekomendacijas, tačiau, kaip žinoma, už patarimus juos davusieji visa apimtimi niekada neatsako, be to, tokia jų atsakomybė nė nenumatyta. Pagaliau iki šiol jokios rekomendacijos nė nepradėtos skelbti, o laiko iki naujojo įstatymo įsigaliojimo lieka vis mažiau.

Turint omenyje neišvengiamą įvairių įmonės vidaus reglamentų gausą, tegalima įspėti: šiuos darbus būtina pradėti nedelsiant, bent jau gilintis į jų esmę. Pirmiausia, be abejo, būtų tikslinga kuo skubiau peržiūrėti įmonėje jau galiojančius anksčiau paskelbtus vidaus aktus. Čia reikėtų veikti labai atsargiai, įvertinant, ar tikrai jau anksčiau nebuvo parengti įmonės vidaus dokumentai, kurie dabar tiesiog pervadinami. Čia negalima apeiti Apskaitos politikos klausimo. Naujuose reglamentuose ši sąvoka apskritai neminima. O veltui! Juk ji – neišvengiamas ir Tarptautinių, ir Lietuvos atskaitomybės standartų atributas. Suprantama, ir iki tol galėjo nebūti bendro, visus svarbiausius dalykus apimančio norminio vidaus akto. Bet tai – ne šiaip netvarka, o labai pavojinga padėtis. Juk tokiu atveju nebūtų paprasta suderinti visų tų aktų nuostatas, kad jos neprieštarautų vienos kitoms ir vienos kitų nedubliuotų. Kita vertus, priimant į darbą naują darbuotoją, kiekvieną kartą reikėtų sukti galvą, su kokiais padrikais vadovo įsakymais ar kitų turinčių tam teisę darbuotojų potvarkiais reikia jį pasirašytinai supažindinti, o su kokiais – nebūtina, gal net negalima. Tada reikia pradėti skirstyti atitinkamus darbus įmonės darbuotojams, pasidalijant su jais atsakomybę. Tik štai svarbus klausimas: ar įmonėje apskritai yra, o jeigu yra, tai kiek tokių, kurių kvalifikacija leistų vykdyti tuos nurodymus? Be to, ar jie sutiks su papildomais darbais ir atsakomybe? Nereikia pamiršti, kad šiuo metu „nesukalbamiems“ nedarbas negresia... Pirmiausia reikės išaiškinti bendradarbiams, o ir patiems vadovams teks įsisąmoninti, kad tinkamai parengti ir įforminti vadovo nurodymai (įsakymai, tvarkos ir panašūs) įmonėje turi lygiai tokią pačią galią kaip ir įstatymai valstybėje. Taip, be abejo, turėjo būti visuomet, tačiau jų neturėjo būti tiek daug, kaip numatoma dabar.

Be to, negalima ignoruoti to svarbaus fakto, kad toli gražu ne visose įmonėse yra pakankamai daug aukštos kvalifikacijos įvairių sričių administracijos darbuotojų, nekalbant jau apie tai, kad daugelyje jų skaičius apskritai yra labai ribotas.

 Apskaitą tvarkančių asmenų atsakomybės srityje – dar daugiau grėsmingo neaiškumo: jeigu pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą vyriausiasis buhalteris (buhalteris) buvo atsakingas tik už apskaitos įrašų teisingumą, pagal naująjį Finansinės apskaitos įstatymą jis tampa atsakingas už apskaitos tvarkymą. Be abejo, tai ne šiaip tušti žodžiai, juk įstatymo projektas buvo ilgai aptarinėjamas, ginčijantis kone dėl kiekvienos jo nuostatos. Šitoks apskaitos specialistų atsakomybės formulavimas iš esmės keičia jų padėtį.

 Pirmiausia reikia pastebėti, kad Finansinės apskaitos įstatymo kūrėjai kažkaip sugebėjo šio įstatymo 2-ajame straipsnyje neapibrėžti apskaitos tvarkymo sąvokos, nors ja operuojama visame įstatyme. Deja, ne visada aiškiai. Pavyzdžiui, įstatymo 11 straipsnyje, reglamentuojančiame apskaitos tvarkymo reikalavimus, nurodytas tik toks reikalavimas – ūkio subjektas apskaitą turi tvarkyti taip, kad užtikrintų finansinių ataskaitų parengimą. Šiek tiek daugiau pasakyta 14 straipsnyje: apskaitą tvarkantis asmuo tvarkydamas subjekto apskaitą registruoja ūkines operacijas laikydamasis Įstatyme ir taikomuose standartuose nustatytų reikalavimų subjekto vadovo nustatyta subjekto ūkinių operacijų registravimo ir vertinimo tvarka. Ką iš to turėtų suprasti kiekvienas buhalteris? Kad jis tampa atsakingas už Finansinės apskaitos ir kituose įstatymuose bei Verslo apskaitos standartuose nustatytų reikalavimų, susijusių su apskaitos tvarkymu, įgyvendinimu. Pavyzdžiui, už tai, kad įmonėje būtų sudaromi atidėjiniai, kad metų pabaigoje būtų atliekami galimo turto nuvertėjimo testai, užsigulėjusios atsargos nukainojamos iki grynosios galimo realizavimo vertės ir pan. Kaip tą padaryti, turėtų būti nustatyta ūkinių operacijų registravimo ir vertinimo tvarkoje, todėl pačiam buhalteriui dabar turėtų rūpėti apskaitos reglamentavimas įmonėje. Jis taps ir galima apsigynimo priemone kilus ginčui, nes nuo šiol viskas atsiduria teismų rankose. Tiesa, pretenzijas buhalteriui dėl nesumokėtų (ar permokėtų) dividendų arba dėl baudos, už neteisingai apskaičiuotus mokesčius galės reikšti tiek įmonės bendrasavininkiai, tiek ir vadovas, o su jais kartu – ir prokuroras. Nes Baudžiamasis kodeksas konkretus – kaltas tas, kas apgaulingai ar aplaidžiai tvarkė apskaitą. Dar blogiau šiame kontekste yra tai, kad dabar įmonių vadovai gali ir nebūti gyvybiškai suinteresuoti geru buhalterijų ir apskaitą tvarkančių asmenų aprūpinimu – tiek materialiniu, tiek ir dalykiniu. O tai jau didelė grėsmė ne tik mūsų kolegoms, bet ir visam verslui, taigi ir visuomenei.

 ***

 Kitos aktualios publikacijos:


 ANTROJO METŲ KETVIRČIO PAGRINDINIAI BUHALTERIO DARBAI: Nors pirmąjį metų ketvirtį buhalteriai atliko nemažai darbų, antrąjį ketvirtį taip pat teks daug nuveikti. Apžvelkime svarbiausius buhalterio darbus. Išsamiau apie tai skaitykite ČIA

***

 Vienkartinių išmokų įskaitymas į vidutinį darbo užmokestį. Išsamiau apie tai skaitykite ČIA

***

 Buhalterių pareigų ir atsakomybės pokyčiai nuo gegužės 1 d. Ar įmanoma jiems pasirengti? Išsamiau apie tai skaitykite ČIA

***

 BUHALTERINĖS APSKAITOS REFORMA – rimtas išbandymas apskaitos darbuotojams. KĄ DABAR DARYTI? Išsamiau apie tai skaitykite ČIA

***

 Buhalterio pareiga ir galimybė reikalauti DAUGIAU INFORMACIJOS. Išsamiau apie tai skaitykite ČIA

• Ūkinių operacijų registravimo ir vertinimo tvarka. Išsamiau apie tai skaitykite ČIA


 

Kviečiame visus buhalterius į „Pačiolio“ didįjį seminarą „BUHALTERINĖS APSKAITOS REFORMA – pokyčiai, kuriems reikia pasirengti. Visi aktualūs apskaitos ir mokesčių klausimai“ 

Daugiau informacijos.
 SPAUSKITE ČIA


Norėdami užsiprenumeruoti savaitraštį „Buhalterija“. Spauskite ČIA