Darbas po darbo valandų yra viršvalandžiai
Vaidotas Dauskurdas
UAB „Pačiolis“ konsultantas ekspertas
Buhalteriai ir kiti darbuotojai mėgsta pasiguosti, kad ne taip jau retai yra priversti dirbti viršvalandžius. Deja, bet buhalterio pareigybė priskiriama prie tų, kurios ne visuomet turi galimybę pačios organizuoti savo darbą ir planuoti savo darbo laiką. Darbo metu neretai atsiranda nenumatytų veiksnių (pvz., valdžios institucijų priimtas naujas teisės aktas, įmonės vadovybės skubus pavedimas, kolegos pavadavimas, besibaigiantis terminas pateikti deklaraciją ir pan.), tad kai kada dalį darbų tenka atlikti po darbo valandų. O dar laikotarpis, kai rengiamas finansinių ataskaitų rinkinys! Tuomet retas išsiverčia be viršvalandžių.
Apie viršvalandžius kalbama dažnai, tačiau ar visuomet tiksliai žinome, kada iš tiesų dirbami viršvalandžiai? Tinkamam viršvalandžių fiksavimui ir teisingam jų apmokėjimui kontrolės institucijos skiria ypatingą dėmesį, tad publikacijoje pamėginsime viršvalandinį darbą įvertinti teisiniu požiūriu.
Darbo kodekso (DK) 112 str. 1 dalyje nustatyta, kad darbo sutartyje darbdavys ir darbuotojas turi nustatyti darbo laiko normą, t. y. laiko trukmę, kurią darbuotojas vidutiniškai per tam tikrą laikotarpį turi dirbti darbdaviui, kad atliktų pareigas pagal darbo sutartį. DK 113 straipsnis nustato, kad taikoma dar viena sąvoka – darbo laiko režimas. Darbo laiko režimas – tai darbo laiko normos paskirstymas per darbo dieną (pamainą), savaitę, mėnesį ar kitą apskaitinį laikotarpį, kuris negali viršyti trijų paeiliui einančių mėnesių. Jeigu kalbame apie darbo sutarties pagrindu dirbančius buhalterius, įprasta, kad jiems taikomas nekintančios darbo dienos režimas, kai darbo dienos trukmė ir darbo dienų skaičius per savaitę nekinta. Kitaip tariant, jeigu buhalteris dirba „pilnu etatu“, jis dirba kiekvieną dieną po 8 val., penkias darbo dienas per savaitę. Tokio darbuotojo darbo laiko norma – 40 val. per savaitę.
Neretai tenka išgirsti nuomonę: jeigu darbdavys nustato atitinkamą darbo laiko normą, tai, atsižvelgiant į DK 112 str. 1 dalyje pateiktą apibrėžimą, kad darbo laiko norma – tai laiko trukmė, kurią darbuotojas vidutiniškai per tam tikrą laikotarpį turi dirbti darbdaviui pagal darbo sutartį, galima manyti, kad įprastą 40 val. darbo laiką per savaitę galima skaidyti įvairiai. Pavyzdžiui, vieną dieną dirbama 10 val., kitą – 6 valandas. Jeigu per savaitę nesusidaro daugiau nei 40 darbo valandų, tuomet tenkinama DK 112 straipsnio norma, kad darbuotojas vidutiniškai per savaitę dirba sutartą darbo laiko normą. Vadinasi, nėra jokių viršvalandžių. Vis dėlto tai neteisinga nuomonė. Šiuo atveju reikia įvertinti tiek aplinkybę, kad įprastai buhalteriai dirba nekintančios darbo dienos trukmės darbo režimu, tiek ir DK 113 str. 3 dalies nuostatą: jeigu nenustatyta kitaip, laikoma, kad darbo laiko norma įvykdoma per apskaitinį vienos savaitės laikotarpį, kai dirbama penkias dienas per savaitę, o kiekvienos savaitės darbo dienomis valandų skaičius yra vienodas. Vadinasi, jeigu kitaip nenumatyta darbo sutartyje (o jeigu darbo sutartyje numatyta kitaip, bus taikomas kitas darbo laiko režimas: suminė darbo laiko apskaita, lankstus darbo grafikas, individualus darbo laiko režimas ar pan.), darbuotojas kiekvieną darbo dieną turi dirbti vienodą valandų skaičių. Paprasčiau tariant, jeigu vieną darbo dieną jis dirbo 10 darbo valandų, nepaisant to, kiek jis dirbs kitą darbo dieną, tai jau bus viršvalandinis darbas. Priminsime viršvalandžių apibrėžimą, pateiktą Darbo kodekso 119 straipsnyje: „viršvalandžiai – laikas, kada darbuotojas faktiškai dirba viršydamas darbo laiko režimo jam nustatytą darbo dienos (pamainos) ar apskaitinio laikotarpio bendrą darbo laiko trukmę“.
Teisė pavesti dirbti viršvalandžius
Aptardamas viršvalandinį darbą, DK įtvirtina, kad darbdavys viršvalandinius darbus gali nurodyti dirbti tik darbuotojui sutikus. Tiesa, numatyti ir tam tikri išimtiniai atvejai, kai darbdavys gali pavesti darbuotojui dirbti viršvalandžius, negavęs darbuotojo sutikimo:
1) kai dirbami visuomenei būtini nenumatyti darbai ar siekiama užkirsti kelią nelaimėms, pavojams, avarijoms, gaivalinėms nelaimėms ar likviduoti jų skubiai šalintinas pasekmes;
2) kai būtina užbaigti darbą ar pašalinti gedimą, dėl kurio didelis darbuotojų skaičius turėtų nutraukti darbą ar sugestų medžiagos, produktai ar įrenginiai;
3) kai tai numatyta kolektyvinėje sutartyje.
Kitais čia neįvardytais atvejais darbdavys neturi teisės, negavęs darbuotojo sutikimo, įpareigoti pastarąjį dirbti viršvalandžius. Jeigu įmonėje nesusiklostė minimi išimtiniai atvejai ir jeigu nėra darbuotojo išankstinio sutikimo dėl viršvalandinio darbo, darbdavys negali priversti dirbti viršvalandžius. Beje, šiuo atveju nereikšminga, kaip darbuotojas išreiškia sutikima dirbti viršvalandžius – žodžiu ar raštu, nes jeigu darbuotojas dirba viršvalandžius, laikytina, kad jis sutiko dirbti pasibaigus darbo dienos laiko trukmei.
Tiesa, nepaisant darbuotojo sutikimo dirbti viršvalandinį darbą, DK nustato tam tikrus apribojimus, susijusius su viršvalandinio darbo trukme, taip siekiant apsaugoti darbuotoją nuo galimo išsekimo ar pervargimo, pastarajam dirbant nepagrįstai daug. DK 119 str. 3 dalyje nustatyta, kad per septynių paeiliui einančių kalendorinių dienų laikotarpį negali būti dirbama ilgiau kaip aštuonias valandas viršvalandžių, nebent darbuotojas savo sutikimą dirbti iki dvylikos valandų viršvalandžių per savaitę išreikštų raštu. Tiesa, net ir tokiais atvejais negali būti pažeista maksimali vidutinė keturiasdešimt aštuonių valandų darbo laiko trukmė per savaitę ir negalima dirbti daugiau kaip šešias dienas per septynias paeiliui einančias dienas. Dar vienas apribojimas: maksimali viršvalandžių trukmė per metus – vienas šimtas aštuoniasdešimt valandų. Tik kolektyvinėje sutartyje gali būti susitarta dėl didesnės viršvalandžių trukmės.
Atkreiptinas dėmesys į dar vieną aplinkybę: DK 120 straipsnis leidžia neapskaityti darbuotojų, dirbančių nekintančios darbo dienos (pamainos) trukmės ir nekintančio darbo dienų per savaitę skaičiaus darbo laiko režimu, darbo laiko. Trumpiau tariant, jeigu buhalteris dirba tokiu režimu, jo darbo laikas neprivalo būti pildomas darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, tačiau jeigu faktiškai buvo dirbami viršvalandžiai, toks darbuotojo darbo laikas jau privalo būti įtrauktas į darbo laiko apskaitą (DK 120 str. 2 d.).
Apmokėjimas už viršvalandinį darbą ir numatytos išimtys
Darbo kodeksas neatsitiktinai ypatingą dėmesį skiria viršvalandiniams darbams. Neatsitiktinai ir kontroliuojančios institucijos (pvz., Valstybinė darbo inspekcija) reikalauja, kad faktiškai dirbti viršvalandžiai būtų atspindėti darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose. Tai siejama su tuo, kad viršvalandinis darbas, atliekamas viršijus sutartą darbo laiko normą, apmokamas padidintu tarifu. DK 144 str. 4 dalyje nustatyta, kad „už viršvalandinį darbą mokamas ne mažesnis kaip pusantro darbuotojo darbo užmokesčio dydžio užmokestis. Už viršvalandinį darbą poilsio dieną, kuri nenustatyta pagal darbo (pamainos) grafiką, ar viršvalandinį darbą naktį mokamas ne mažesnis kaip dvigubas darbuotojo darbo užmokestis, o už viršvalandinį darbą švenčių dieną – ne mažesnis kaip du su puse darbuotojo darbo užmokesčio dydžio užmokestis“. Tuo atveju, jeigu darbuotojas pageidauja, jo viršvalandinis darbas gali būti pridedamas prie kasmetinių atostogų laiko. DR 144 str. 5 dalyje nurodyta, kad darbuotojo prašymu viršvalandinio darbo laikas, padaugintas iš atitinkamo dydžio (1,5, 2 arba 2,5, atsižvelgiant į tai, kuriomis dienomis viršvalandžiai buvo dirbami), gali būti pridedamas prie kasmetinių atostogų laiko.
Beje, kalbant apie buhalterių viršvalandžių apmokėjimą, gali būti taikoma išimtis, jeigu buhalteris įmonėje yra prilygintas vadovaujančiam darbuotojui (plačiau apie vadovaujančius darbuotojus aptarta DK 101 str. 3 ir 4 dalyse; tokių vadovaujančių darbuotojų skaičius įmonėje negali sudaryti daugiau negu 20 proc. darbdavio darbuotojų vidutinio skaičiaus). Jeigu buhalteris pagal įmonės vidaus tvarką priskirtinas vadovaujančiam darbuotojui, už viršvalandinį darbą jam būtų mokama kaip už darbą įprastiniu darbo laiko režimu (DK 144 str. 6 d.). Tiesa, net ir tokiu atveju viršvalandinio darbo apskaita privalo būti tvarkoma, t. y. viršvalandinis darbas turi būti fiksuotas darbo laiko apskaitos žiniaraštyje, nepaisant to, kad apmokamas „viengubu“ tarifu.
Kiek kitokią tvarką DK numato įmonės vadovo dirbtam viršvalandiniam darbui. DK 144 str. 6 dalyje nustatyta, kad juridinio asmens vienasmenio valdymo organo, t. y. įmonės vadovo (pvz., direktoriaus), viršvalandinio darbo apskaita yra tvarkoma, tačiau už tą darbą nėra mokama, nebent šalys darbo sutartyje susitaria kitaip. Kitaip tariant, jeigu viršvalandinio darbo apmokėjimas neaptartas su vadovu sudarytoje darbo sutartyje, įmonės vadovo viršvalandinio darbo laikas nėra apmokamas nei padidintu, nei „viengubu“ tarifu. Jeigu šis klausimas aptartas darbo sutartyje, už viršvalandinį darbą vadovui bus mokama pagal darbo sutarties nuostatas.
Pabaigai galima priminti: pagal DK 148 straipsnio reikalavimą, darbuotojui ne rečiau kaip kartą per mėnesį raštu ar elektroniniu būdu turi būti pateikiama informacija apie jam apskaičiuotas, išmokėtas, išskaičiuotas sumas ir dirbto darbo laiko trukmę. Reikalaujama, kad būtų atskirai nurodoma ir viršvalandinių darbų trukmė. Vadinasi, buhalterio dirbtas viršvalandinis laikas privalo būti atspindėtas ne tik darbo laiko apskaitos žiniaraštyje, bet ir darbuotojui kiekvieną mėnesį išduodamame atsiskaitymo lapelyje.