Būdas tapti turtingesniam. Bent jau balanse

Auditorius Gintautas Deveikis

Dvi labai panašios istorijos paskatino aptarti turto balansinės vertės koregavimo galimybes. Jeigu jums svarbus ne pats balanso sudarymas, bet ir jo rodikliai, perskaitykite šią publikaciją.

 1 situacija. Transporto įmonė, ketindama atnaujinti savo transporto parką, kreipėsi į banką paskolos. Bankas atsisakė ją suteikti, motyvuodamas prastais įmonės finansiniais rodikliais. Viena iš kliūčių – per maža įmonės ilgalaikio materialiojo turto vertė. Buhalterio nuomone, taip atsitiko dėl to, kad turimus vilkikus įmonė nudėvėjo taikydama maksimalų Pelno mokesčio įstatymo 1 priedėlyje nurodytą nusidėvėjimo normatyvą – 4 metus. Dalis jų yra visiškai nudėvėti, nors dar ne vienerius metus bus naudojami.

2 situacija. Metalo dirbinių gamybos įmonė lizingo būdu įsigijo metalo apdirbimo staklių kompleksą ir pasirinko 5 metų nusidėvėjimo normatyvą. Atsiradus poreikiui toliau plėsti gamybinę bazę, įmonė vėl kreipėsi į lizingo bendrovę dėl naujų įrenginių išperkamosios nuomos, bet sulaukė neigiamo atsakymo. Per mažas įmonės pelningumas.

Abiem atvejais kyla tas pats klausimas: ką galima pakeisti, kad pagerėtų įmonių finansiniai rodikliai?

 Apsisprendimas įsigijus naują turtą ir jo pasekmės

 Abi aptartas situacijas lėmė ta pati priežastis – įmonė per greitai nudėvėjo turimą ilgalaikį turtą, nes susiviliojo Pelno mokesčio įstatyme numatyta galimybe gerokai sumažinti savo apmokestinamąjį pelną didesnėmis nusidėvėjimo sąnaudomis.

Galimybė labai greitai nudėvėti naujai įsigytą turtą – klasikinė fiskalinė priemonė, skatinanti įrangos ir technologijų atnaujinimą. Pelno mokesčio įstatymo logika labai paprasta: greitai nudėvint turtą ir pripažįstant dideles nusidėvėjimo sąnaudas, sukuriama taupymo mokesčių sąskaita iliuzija, tačiau vėlesniais metais mažėjant nusidėvėjimo sąnaudoms, išauga apmokestinamojo pelno suma. Tai skatina galvoti apie naujų objektų įsigijimą ir technologinę pažangą. Deja, šis mechanizmas pasiteisina tik vienu atveju – jeigu pagal naudojamo turto pobūdį ir sąlygas toks greitas gamybinių įrenginių ar kito turto atnaujinimas yra svarbus ir ekonomiškai pagrįstas.

Įmonių balansai kenčia ne nuo Pelno mokesčio įstatymo 1 priedėlyje sąmoningai paspęstų pagreitinto nusidėvėjimo spąstų, bet nuo neapgalvoto sprendimo ir finansinėje apskaitoje taikyti tuos pačius nusidėvėjimo normatyvus, nors teisės aktai leidžia rinktis skirtingus normatyvus finansinėje apskaitoje ir apskaičiuojant pelno mokestį. Kitaip tariant, tais atvejais, kai 1 priedėlyje nurodytas turto nudėvėjimo laikotarpis yra gerokai trumpesnis nei planuojamas to turto naudojimo periodas, įmonės turi tris pasirinkimus:

1) tiek finansinėje apskaitoje, tiek mokesčių apskaičiavimo tikslais taikyti maksimalų 1 priedėlyje numatytą nusidėvėjimo normatyvą ir susitaikyti su tuo, kad po kelerių metų turto vertė balanse taps neadekvačiai maža. Mainais už tai įmonė turi galimybę gerokai sumažinti savo apmokestinamąjį pelną didelėmis nusidėvėjimo sąnaudomis pirmaisiais turto naudojimo laikotarpiais ir išvengti finansinės apskaitos bei apmokestinimo tvarkos skirtumų;

2) tiek finansinėje apskaitoje, tiek mokesčių apskaičiavimo tikslais pasirinkti realų nusidėvėjimo normatyvą, taip išvengiant nepagrįsto finansinių rodiklių bloginimo, bet ir nepasinaudojant galimybe pirmaisiais turto eksploatavimo laikotarpiais smarkiai sumažinti apmokestinamąjį pelną didelėmis nusidėvėjimo sąnaudomis;

3) finansinėje apskaitoje taikyti realų nusidėvėjimo normatyvą, o apskaičiuojant pelno mokestį – rinktis maksimalų leidžiamą. Taip būtų išvengta finansinių rodiklių bloginimo, neprarandant galimybės mokėti mažesnį pelno mokestį, tik šiek tiek komplikuojant pačią apskaitą, nes nusidėvėjimas finansinėje apskaitoje ir mokesčių tikslais bus apskaičiuojamas skirtingai.

Nuo ko susirgai, tuo ir gydykis

  Tiesa ta, kad šios galimybės egzistuoja tik įsigijus naują turto objektą. O ką daryti, kai turtas jau beveik nudėvėtas? Dažnai siūloma perkainoti tokį turtą. Deja, tokio „gydymo“ priemonės šalutinis poveikis gali viršyti jo teigiamą efektą. Norėdama finansinėje apskaitoje perkainoti pasirinktą ilgalaikį materialųjį turtą, įmonė turi vadovautis 12-ojo VAS 38 punktu. Tai reiškia, kad įmonei teks perkainoti ne tik pasirinktą turto vienetą, bet ir visus kitus tai pačiai grupei priklausančius objektus. Pavyzdžiui, transporto įmonė, norėdama perkainoti kelis per daug nudėvėtus vilkikus, turėtų perkainoti visus turimus šio turto vienetus. Vadinasi, padidėjus apynaujų vilkikų vertei, senesnes mašinas gali tekti net nuvertinti. Be to, pasirinkus perkainotos vertės būdą, tą turtą teks perkainoti ne rečiau kaip kas 5 metus. Paprasčiau tariant, vieną kartą pripažinus teigiamą šio sprendimo efektą, vėliau galima nusivilti, kai turtą teks nuvertinti. Perkainotos vertės būdą siūloma rinktis tik nekilnojamajam turtui, nes jo vertė ilgainiui turi tendenciją didėti.

Kitas daug perspektyvesnis sprendimas – finansinėje apskaitoje koreguoti turto nusidėvėjimą. Pagal 12-ojo VAS 69 punktą, nusidėvėjimo skaičiavimo metodas, turto likvidacinė vertė ir naudingo tarnavimo laikas turi būti periodiškai peržiūrimi, bet ne rečiau kaip metinių finansinių ataskaitų datą. Jeigu pastebėtas reikšmingas laukiamos iš to turto ekonominės naudos pasikeitimas, nusidėvėjimo skaičiavimo metodas, likvidacinė vertė ar naudingo tarnavimo laikas turi būti pakeisti taip, kad atitiktų pasikeitusią situaciją. Vadinasi, jeigu įmonė mano, kad iki šiol taikytas nusidėvėjimo normatyvas nebeatitinka realaus turto naudojimo intensyvumo, įmonės vadovo sprendimu normatyvą galima pakeisti nuo bet kurios datos. Pelno mokesčio apskaičiavimo tikslais įmonė ir toliau gali taikyti tą patį normatyvą, kurį pasirinko. Toks veiksmas padėtų sumažinti ataskaitinio laikotarpio nusidėvėjimo sąnaudas ir padidintų grynąjį pelną, tačiau balanse tai nepakeis jau nudėvėto turto vertės.

Kita galimybė – pripažinti iki šiol taikytą nusidėvėjimo normatyvą klaidingu nuo pat jo taikymo pradžios. Tai leis pritaikyti 7-ajame VAS aprašytą apskaitos klaidų taisymo metodiką, tiksliau – retrospektyvinį būdą, kuris taikomas taisant esmines apskaitos klaidas. Tai reiškia, kad įmonei atsiranda galimybė, pasirinkus naują normatyvą, perskaičiuoti praeitų laikotarpių duomenis ir dalį į sąnaudas nurašytos turto vertės vėl susigrąžinti į balansą.

Dar vienas dydis, apie kurį vertėtų pagalvoti atsiradus poreikiui koreguoti turto nusidėvėjimą, – turto likvidacinė vertė. Pelno mokesčio įstatymas nustato, kad ji neturėtų viršyti 10 proc. turto pradinės vertės. Toks ribojimas yra logiškas, jeigu turto vienetą ketiname naudoti iki pabaigos. Pavyzdžiui, kompiuterius, baldus ar kitą panašią techniką. Vis dėlto 10 proc. vertės riba visiškai nelogiška nekilnojamojo turto, automobilių, gamybos įrenginių ir kito brangaus turto atveju. Tokį turtą pardavęs metalo laužo supirkėjams, gali gauti daugiau. O jeigu ketinama turtą keisti, kol jis dar apynaujis, reali jo vertė gali nedaug skirtis nuo pradinės.

Didesnės likvidacinės vertės nustatymas reiškia mažesnes nusidėvėjimo sąnaudas net ir taikant tą patį nusidėvėjimo normatyvą. Likvidacinę vertę finansinėje apskaitoje įmonė turėtų pasirinkti atsižvelgdama į numatomą to turto vertę jo naudingo tarnavimo pabaigoje. Jeigu būtina, šią vertę galima bet kada patikslinti.

 Panagrinėkime pavyzdį, kaip gali keistis įmonės rodikliai vien tik koreguojant ilgalaikio turto nusidėvėjimą.

Pavyzdys.

Tarkime, 20X0 m. pabaigoje įmonė pasirašė lizingo sutartį dėl trijų mikroautobusų išperkamosios nuomos. Kiekvieno jų įsigijimo kaina – 56 200 eurų. Mikroautobusams nudėvėti pasirinktas Pelno mokesčio įstatymo 1 priede numatytas maksimalus 4 metų nusidėvėjimo normatyvas ir 200 eurų likvidacinė vertė, nepaisant to, kad juos ketinama eksploatuoti ne trumpiau kaip 8 metus.

Po dviejų eksploatacijos metų (20X2 m.), įmonė sulaukė pastabų iš ją kredituojančio banko ir lizingo bendrovės dėl prastų finansinių rodiklių. Įmonei svarbu padidinti ilgalaikio turto vertę balanse ir grynojo pelno rodiklį. Iš dalies tą galima pasiekti tikslinant mikroautobusų nusidėvėjimo sąnaudas. Įmonė turi kelis pasirinkimus:

1) nieko nekeisti ir toliau finansinėje apskaitoje skaičiuoti nusidėvėjimą ta pačia tvarka. Šis pasirinkimas pateiktas vien tam, kad akivaizdžiai matytųsi, kokio efekto galima tikėtis koreguojant nusidėvėjimą;

2) patikslinti nusidėvėjimo normatyvą, likusį nusidėvėjimo laikotarpį pailginant dar 6 metams ir iki 10 000 eurų padidinant likvidacinę vertę. Tai yra iki sumos, už kurią mikroautobusai galėtų būti perleisti po 6 metų;

3) pradinį nusidėvėjimo normatyvų ir likvidacinės vertės nustatymą pripažinti klaidingu ir laikyti tai esmine apskaitos klaida, kuri taisoma retrospektyviniu būdu. Teisingas nusidėvėjimo laikotarpis – 8 metai, likvidacinė vertė – 10 000 eurų.

Lentelėje matyti įmonės rezultatai kiekvienu iš aptartų atvejų.

Rezultatų skirtumai akivaizdūs. Nusidėvėjimo laikotarpio pailginimas ir likvidacinės vertės padidinimas (2 variantas) leidžia gerokai sumažinti ataskaitinio laikotarpio sąnaudas, tačiau tai beveik neturi įtakos turto likutinei vertei. Nebent vėlesniais metais. Vadinasi, šis būdas tinkamiausias dar nenudėvėtam turtui, kai pastebima, kad pasirinktas nusidėvėjimo laikotarpis yra akivaizdžiai per trumpas. O štai retrospektyvinio būdo taikymas (3 variantas) ir ankstesnių metų nusidėvėjimo perskaičiavimas, kartu pailginant ir bendrą nudėvėjimo laikotarpį, leidžia ne tik sumažinti ataskaitinio laikotarpio nusidėvėjimo sąnaudas, bet ir gerokai padidinti turto likutinę vertę. Pavyzdžiui, trečiųjų eksploatacijos metų (20X3 m.) pabaigoje turto likutinė vertė nieko nekeičiant taptų 42 600 €. Pritaikius retrospektyvinį būdą, ji būtų beveik 3 kartus didesnė – 116 625 €. Šį būdą patartina rinktis, kai įmonėje naudojamas ir dar vertingas turtas apskaitoje jau nudėvėtas.

Nors aptarti pasirinkimai iš esmės nėra alternatyvūs, kiekvienam jų pagrįsti įmonė gali rasti pakankamai argumentų. Vadinasi, galima juos vertinti kaip alternatyvius. Viskas priklausys nuo to, kokia nusidėvėjimo koregavimo priežastis bus nurodyta įmonės vadovo įsakyme dėl nusidėvėjimo normatyvų tikslinimo.